Acta Academiae Artium Vilnensis / „(Iš)koduota istorija architektūroje (Nr.86-87)“ / 2017/ knyga / Vilniaus dailės akademijos leidykla

Šį dvigubą Acta Academiae Artium Vilnensis tomą įkvėpė Vilniaus dailės akademijos Dailėtyros instituto ir Dailės istorikų draugijos surengta tarptautinė tarpdalykinė mokslinė konferencija. Per 50 dalyvių – architektūrologai, dailėtyrininkai, istorikai, archeologai, paveldo specialistai, architektai, restauratoriai – iš Lenkijos, Ukrainos, Latvijos, Estijos, Kroatijos ir Lietuvos pristatė naujausius savo tyrimus, susijusius su architektūra. Konferencijoje aptarti klausimai tyrinėtojus paskatino parengti išsamius straipsnius – daugelis jų po įdėmaus vertinimo įtraukti į šį leidinį (skelbiamas dvidešimt vienas straipsnis).

Straipsnių rinkinio tema – architektūros interpretavimo galimybių problematika, tekstų autoriai pasitelkia įvairias, dažniausiai tarpdalykines architektūros tyrimų prieigas ir metodologijas. Pristatomi tyrinėjimai liudija, kad statiniai ir urbanistiniai jų junginiai – tai vieni sudėtingiausių ir didžiausių įvairių visuomenių kuriamų objektų, o architektūra – akivaizdžiai itin plačios aprėpties reiškinys. Architektūros prigimtis lemia nuolatinę sąveiką tarp esminių jos būties dėmenų: techninių, technologinių, medžiagiškųjų aspektų, funkcinių reikšmių, estetinių prasmių ir konteksto. Tõs fiziškai apčiuopiamos erdvė?s, kurią architektūra sukuria ir „aprėmina“, ir to istorinio, kultūrinio bei socialinio konteksto, kuriame ji atsiranda, būna ir kurį įprasmina. Architektūra – tai nuolat besiplečiantis supančios erdvės pažinimas, išreiškiantis tam tikro sociumo gyvenseną ir veiklas, prasmingų vietų steigtį ir aplinkinio pasaulio „įpavidalinimą“. Statybinės ve?klos ir jų artefaktai byloja įvietintas pasaulėžiūras ir pasaulėvoką.